Paskaita, skaityta Vilniaus Mokytojų namuose 2020-02-20

Skiriu savo a.a. Tėvui, kurį teko palaidoti prieš mažiau nei mėnesį. Santykis su juo buvo visoks: ne tik teigiamas, ir ne tik neigiamas. Kaip ir visas žmogaus gyvenimas – daug sudėtingesnis nei bandymas sutalpinti į tam tikras kategorijas (tokias, kaip - pozityvus/ negatyvus tėvo kompleksas) ar bandymas surasti vienareikšmiškus priežasties – pasekmės ryšius. Tačiau tam tikri dėsningumai yra. C.G. Jungas (C.W.17, para.158) teigia: “tėvai yra, arba jie reprezentuoja, gyvybiškai svarbias jėgas, kurios lydi vaiką vingiuotu likimo keliu, kaip palankūs arba pavojingi veiksniai, nuo kurių įtakos net ir suaugęs žmogus gali išsigelbėti tik labai ribotai.“

Pradžioje kalbėsiu apie motinos ir tėvo pasaulio skirtumus, akcentuojant, kokias funkcijas turėtų atlikti tėvas. Vėliau daugiau koncentruosiuosi į negatyvų tėvo kompleksą ir kaip tai veikia moters gyvenimą. Remsiuosi klinikiniais pavyzdžiais iš praktikos, bandysiu parodyti, kaip psichoterapija gali padėti išsilaisvinti iš tėvo komplekso užvaldymo.

Motinos ir Tėvo pasaulis. Kuo jie skiriasi? Tėvo funkcijos

Kad būtų lengviau suprasti (o man paaiškinti), remsiuosi jungiškosios krypties autorių mėgstama samprata apie motinos ir tėvo pasaulį. Tik gimęs kūdikis patenka į motinos pasaulį. Besąlygiškas priėmimas, globa, rūpestis, saugumo suteikimas, besąlyginė meilė – visa tai motinos pasaulis. Tėvas vaiko gyvenime yra ta figūra, kuri kelia reikalavimus, kuri nori, kad vaikas įvykdytų tam tikras sąlygas, kad būtų pripažintas. Tai būtina sąlyga, kad žmogus augtų. Užstrigimas motinos pasaulyje gresia likimu amžino vaiko pozicijoje: be atsakomybės, be iniciatyvos, be pastangų... Be jausmo, kad pats kuri savo gyvenimą... Tai tradicinis skirstymas. Tiek motina, tiek tėvas gali atlikti ir motiniškas, ir tėviškas funkcijas. Tiesiog patogumo dėlei ir norint pabrėžti skirtumus tarp šių funkcijų, vartosime „tėviškas“, „motiniškas“. Taip pat raidos eigoje – iš pradžių (sėkmės atveju) kūdikis yra labiau apsuptas besąlygiškos motinos meilės, tik vėliau prasideda „tėviškų“ reikalavimų dalis, kuri reiškiasi panašiai taip: kai padarysi tą ar aną, gausi tai. Tėvas nustato taisykles, tvarką, įstatymus, reikalavimus.

Sėkmės atveju tėvas atskiria vaiką nuo motinos (kaip jau minėjau, būtų pavojinga likti simbiozėje su motina). Tėvas yra tas, kuris drąsina eiti į išorinį pasaulį, rizikuoti. Mylintis tėvas įgalina vaiką: „Eik ir padaryk“; „Nugriuvai ir pasikelk“, „Padarei klaidą ir ištaisyk“... Tėvas konfrontuoja regresiją, neleidžia vaikui „sumažėti“, skatina augti, sudaro galimybes iniciacijai (išbandymams) – kad vaikas treniruotųsi, grūdintųsi vis sudėtingesniems gyvenimo iššūkiams. Jei tėvas neišbando, vaikas neturi galimybės subręsti ir susidoroti su realybės užduotimis. Tada imasi užduočių, kurioms nėra pasiruošęs.

Šioje vietoje norėčiau papasakoti graikų mitą apie Fajetoną. Jis buvo saulės dievo Helijo sūnus. (Čia vaiko lytis iš tiesų gal ir ne tokia svarbi, galim žiūrėti į sūnų, kaip į besivystantį ego – tiek berniuko, tiek mergaitės. Ego yra sąmoningos asmenybės centras; tai, kas mumyse sako aš). Grįžtant prie mito: Fajetonas paprašė Heliją duoti ženklą, iš kurio visi galėtų žinoti jį esant jo tikru sūnumi. Helijas pažadėjo: prašyk, ko nori. Ir sūnus paprašė leisti jam vieną dieną pasivažinėti tėvo ugniniu vežimu ir sparnuotaisiais žirgais. Tėvas bandė perkalbėti sūnų, kad tai pavojinga, tačiau pastarasis neatlyžo. Tėvas turėjo nusileisti ir tesėti savo pažadą. Viskas baigėsi tuo, kad Fajetonas nesuvaldė žirgų ir žuvo. Taip nutinka, kai žmogus perdėtai pasitiki savo jėgomis ir nesusitvarko su realybės užduotimis. Kaip jau minėjau, gero tėvo funkcija yra užtikrinti, kad taip neįvyktų ir palaipsniui treniruoti vaiką susidurti su sunkumais ir juos įveikti.

Tėvo principas susijęs su kūryba. Cituojant C.G.Jungą (CW 10, para.65): “Tėvas yra „auctor“ (lot. autorius, kūrėjas, iniciatorius) ir reprezentuoja autoritetą <...>. Jis yra tai, kas judina pasaulį; vedlys ir kūrėjas nematomų minčių bei plačių vaizdinių. Jis yra kūrybinis vėjas-įkvėpėjas – dvasia, pneuma, atmanas.“ Tai archetipinė duotybė. Tai inspiracija, motyvacija eiti, kūrybiškumas. Toli gražu ne vien tvarkos reikalavimas, ne vien įstatymai ir tvarka yra siejama su tėvo pasauliu.

Tėvas turi turėti jėgos. Vaikui svarbu patirti, kad tėvas yra stipresnis už jį. Jei taip nėra, vaikas neturi galimybės remtis į autoritetą, jaustis saugiu. Vaikas turi poreikį mylėti autoritetą. Kohutas (1977) rašo apie vieną iš bazinių poreikių - idealizacijos poreikį, kuris paprastai siejamas su tėvu – vaikas nori „eiti išdidžiai tėvo šešėlyje“. Tada jis/ji pajaučia ir savo jėgą. Idealizacija būtina tam, kad bręstų, kad siektų, kad ugdytų valią (reikia principas). Taip atsiranda interesai ir valia ugdyti tam tikrus įgūdžius.

Deja, gan dažnai pasitaiko, kad tėvas yra itin kritiškas ir dominuojantis. Dominavimas – meilės principo priešprieša. Kai lieka dominavimas ir nelieka žmogiško santykio - žalojama vaiko siela. Jei vaikas yra nuolatinėje baimėje – jis tarsi užrakinamas. Jis tiesiog bijo ir negali augti, stengtis, daryti. Nesuklysti! Klaida reiškia – susimauti gyvenimą. Tada baisus perfekcionizmas. Su atidėliojimu. Nes reikia sulaukti tobulų aplinkybių, sąlygų, iki tol dar kažką išmokti, perskaityti, suprasti... Ir taip niekada negana. Ir taip niekada nepadaro.

Negatyvus tėvas (vidinis ar išorinis) „sako“:

• - Negalima klysti!
• - Bus blogai!
• - Susimausi!
• - Jei susimausi, nubausiu!

Ir pan. Dar vienas negatyvaus tėvo aspektų – nesantis tėvas. Kai niekas neatlieka šių funkcijų. Arba labai pasyviai. Kai tėvo nėra fiziškai arba emociškai. Tada žmogus jaučiasi „pusiau gyvas“ (Seligman, 1985): nediferencijuotas identitetas, sunku rasti save, gyvena tarsi prieblandoj, “nepataisomai įstrigęs“. Sunku atsiskirti nuo motinos... Tėvas duoda tam tikrą struktūrą, o motinos glėbys gali ir uždusinti. Išoriškai tai gali reikštis panikos atakomis.

Pozityvus tėvas (ar išorinis, ar vidinis) „sako“:

• - Padaryk, kiek supranti, kiek gali. Kiek išeina šiandien su savo žmogišku netobulumu.
• - Daryk kad ir mažus darbus, bet pabaik, o ne planuok didelius.
• - Ne kaltink kitus (tėvą, aplinką, „kvailius“, nelaimingą vaikystę), o imkis atsakomybės už savo gyvenimą.
• - Iš klaidų mokomės...

Donaldas Kajokas:

stiprybe mano vos tik tu mirei
ir baimė kad kažką vis negerai
darau staiga išnyko tarsi kumštis
kai jį atgniauži ir lieti lėtai
galiukais pirštų lyg šventovę tai
kas vos prieš mirksnį vertė susigūžti

Atsiskirti nuo tėvo

Jungiškosios krypties analitikai pabrėžia atsiskyrimo nuo tėviškųjų kompleksų svarbą žmogaus gyvenime. Tik tapdami, kiek įmanoma laisvesni nuo šių didžiulę emocinę energiją turinčių darinių, galime pradėti gyventi savo autentišką ir kūrybingą gyvenimą.

Koks pavojingas gali būti tėvo komplekso užvaldymas, iliustruoja trisdešimtmetės klientės pasikartojanti sapno tema (čia turiu pažymėti, kad visų toliau minimų klienčių sutikimo naudoti medžiagą atsiklausiau ir leidimą gavau):
„Su tėvu važiuojam autostrada. Jis vairuoja. Aš pamatau, kad jis užmigo. Labai išsigąstu, nežinau, ką daryti. Pabundu.“

Realybėje šios klientės tėvas – impulsyvus, neprognozuojamas, agresyvus. Klientė nuo mažens iki pat dabar tiesiog bijo jo, negali paprieštarauti, ginčytis, išsakyti savo nuomonę. Iš kitos pusės, tėvas gali būti pataikaujantis jai, lepinantis. Ir taip nesudaromos sąlygos įveikti iniciacijos užduotis.

Kaip pati klientė pastebėjo, kalbėdama apie šį sapną – „aš nevairuoju savo gyvenimo“. Kalbant analitinės psichologijos terminais – ego (sąmoningos asmenybės centras) yra bejėgis, jį tarsi „okupavęs“ tėvas. Ne ego, o tėvas vairuoja. Kaip matome iš sapno, tokia situacija yra pavojinga gyvybei.

Realybėje tai gali reikštis sąstingio jausmu, negalėjimu daryti kasdienių darbų, depresija, didžiuliu bejėgystės jausmo išgyvenimu, kaustančia baime padaryti klaidą, imtis iniciatyvos. Kaip teigia analitikė V.Kast (1997), tokios moters sąmonėje tarsi užkoduota žinutė „aš niekam tikusi“. Gyvenant su tokia „programa“ – didelė tikimybė netekti gyvybės: jei ne fizinės (savižudybės atveju), tai psichologinės, dvasinės. Sąstingis iš esmės reiškia negalėjimą gyventi. Viduje tokia moteris yra terorizuojama vidinio vyro, kuris tikisi ir reikalauja nuolatinio tobulumo ir pastangų, neleisdamas pailsėti ar padaryti klaidą. Mano klientė tą dalį pavadino Hitleriu, kuris pasiruošęs naikinti bet kokį „neįgalumą“, netobulumą.

Kalbant apie minėtą klientę, derėtų pažymėti, kad terapijos metu pradėjo rastis sapnai, kuriuose sunkiai, bijodama, bet vairuoja pati. Tam prireikė kelių metų terapijos. Išoriškai – sumažėjo depresijos požymių, atsirado daugiau drąsos, daugiau galimybių įveikti kasdienius gyvenimo iššūkius. Pasikeitė vidinis dialogas:
„aš dabar sakau sau – eik, padaryk, juk pačiai nuo to bus geriau, o anksčiau tik varydavau save.“

Tam, kad įvyktų šie pokyčiai, klientei buvo svarbu įsivardinti, atpažinti, kas vyksta viduje (atpažinti „Hitlerį“) ir po truputį pradėti advokatauti pažeidžiamai, netobulai asmenybės daliai - pradėti leisti sau suklysti, nebesistengti viską sukontroliuoti.

Klientui svarbu atrasti pakankamai gerą tėvą psichoterapiniame santykyje. Tokį, kuris nustato ribas, turi gerą santykį su realybe, gali palaikyti ir padrąsinti. Taip pat tėvą, kurio nebūtina bijoti, galima išreikšti nepasitenkinimą juo ar pyktį ir matyti, kad nuo to santykis nesugriūna. Yra labai svarbus žingsnis į priekį, kai klientė pradeda konfrontuoti prieš autoritetą (realų tėvą ar, pvz., psichoterapeutę). Konfrontacija su autoritetinėmis figūromis rodo vidinės jėgos vystymąsi (Gudaitė, 2016; Petronytė – Kvedarauskienė, 2018.) Tai gali būti pirmas žingsnis integruojant asmeninę galią.

Moterys, turinčios negatyvaus tėvo kompleksą, dažnai būna labai kritiškos ir pyktį gali reikšti labai intensyviai (tuo metu jos identifikuojasi su tuo kritišku tėvu ar „Hitleriu“). Kaip rašo Leonard (1998) iš pradžių svarbu diferencijuoti, „išrūšiuoti“ pyktį – kas klientės, kas tėvo, kas situacijos, kas kultūros. Už didelio pykčio dažniausiai slepiasi kiti jausmai – apleistumas, atmetimas, didžiulė baimė, nesaugumas... Nelengva šiuos jausmus jausti, patirti, nelengva išreikšti. Saugiame santykyje klientės pradeda išdrįsti rizikuoti.

Sąstingis ištinka, kai nerizikuoji, kai vien tik paklūsti autoritetams. Rizika nepaklusti – yra pirmas žingsnis individualios sąmonės link. Labai rizikinga ir baisu priimti sprendimą nepaklusti tėvui. Ypač, kai silpnas ego – tuomet mes labai priklausomi nuo autoritetų, kad ir baudžiančių. Tačiau moteris turi aukoti savo priklausomybę (ir jos teikiamą naudą) nuo tėvo, organizacijos, vyro ir pan. ir eiti savo keliu (Stein, 2006).

Kitos klientės (šiek tiek per 30metų) vaikystėje sukurtas eilėraštis, kuriame kartojasi eilutė: „kad tėvelis nesupyktų.“ Nepaisant visų išorinių jos pasiekimų (puiki karjera, labai aukšti akademiniai pasiekimai), šis motyvas moters gyvenime reiškiasi negalėjimu pasakyti „ne“ bent kiek autoritetingesniam žmogui. Ji tampa tarsi įkalinta – negali atsisakyti darbų, kurių neturi intereso daryti. Prašoma paslaugos versis per galvą, nors viduje labai pyksta. Tose autoritetinėse figūrose „mato“ tėvą, kuris gali supykti ir saugiau būtų to pykčio išvengti.

Taigi iš abiejų klienčių pavyzdžių matome, kad jos tampa tarsi mažos mergaitės prieš didelį ir galingą tėvą, kuris „vairuoja“, veda, gali užsirūstinti, supykti, nubausti. Tai gąsdina ir to geriau visomis išgalėmis išvengti – net renkantis negyventi...

Kaip sako jungiškosios krypties autoriai (pvz., Samuels, 1985) asmeninio tėvo užduotis yra sužmoginti Tėvo archetipo veikimą. C.G. Jungas kalbėjo apie kolektyvinę pasąmonę ir joje glūdinčius visai žmonijai būdingus archetipinius vaizdinius. Vienas iš jų yra Tėvo archetipas. „Už asmeninio tėvo, kurį mes pažįstame ir su kuriuo mezgame santykį, yra įgimta psichologinė struktūra, kuri įtakoja tai, kaip mes patiriame jį. Ši struktūra veikia kaip juodraštis ar lūkestis tam tikrų aplinkos savybių; tai predispozicija, kuri mus veda tam tikru būdu patirti gyvenimą; psichologinis instinkto atitikmuo“ (cit. Samuels, 1985, p.23). Taigi archetipinis tėvas formuoja mūsų lūkesčius, elgesį, kompleksus ir vaizdinius. Sėkmės atveju, asmeninis tėvas turėtų sužmoginti archetipinio Tėvo vaizdinį: neįkūnyti archetipo kraštutinumų, tokių, kaip: stiprus/silpnas, kastruojantis/visa-lengvinantis. Jei asmeninis tėvas prisiima kraštutinę poziciją, tai vaikas susiduria su tėvo vaizdiniu, kuris yra per daug išpūstas, per daug vienpusiškas ir negali megzti santykio su realiu tėvu (Samuels, 1985). Kai tėvas destruktyvus, impulsyvus, vaikas negali užmegzti žmogiško santykio su juo. Tėvas tarsi archetipinis baudžiantis dievas. Dzeusas svaidantis savo žaibais. Kuris gali nubausti vien dėl to, kad nepakluso jam, nesutiko su jo nuomone ar tiesiog nepatiko.

Mūsų aptariamais atvejais, galima sakyti, kad taip ir įvyko: ir vienu, ir kitu atveju, tėvai buvo dominuojantys, o ne mezgantys ryšį, santykį. Dukros bijojo jų, negalėjo pasipriešinti, turėjo slėpti jausmus. Ir vienu, ir kitu atveju tėvas įkūnijo stiprųjį ir galingąjį archetipinio Tėvo aspektą. Tokiu atveju, nuslopinama vaiko laisva, nepriklausoma dvasia.

Tačiau ir priešingu atveju – jei tėvas įkūnija kitą kraštutinumą ir turi per mažai jėgos, tai palieka vaiką neapsaugotą ir nestimuliuojamą. Viską palengvinantis ir leidžiantis tėvas irgi nėra gera įžanga į gyvenimą.

Sėkmingu atveju, vaikas turėtų turėti galimybę užmegzti žmogišką santykį su žmogišku, paprastu tėvu – kartais griežtesniu, kartais atlaidesniu, kartais sėkmingu, kartais darančiu klaidas... Kai taip neįvyksta, vaikas nuolatos jaučiasi bejėgis. Suaugusi tokia moteris viduje lieka maža išsigandusia mergaite prieš „baisius“ autoritetus. Nesąmoningai tokios moterys tapatinasi ir su savo grėsmingąja dalimi, dažniausiai to pačios nepastebėdamos – tas gali reikštis beveik nevaldomo pykčio reakcijomis, kritiškumu kitų atžvilgiu, neatlaidumu savo ir kitų klaidoms ir pan. Dabar populiaru kalbėti apie „vidinį kritiką“, kuris dažnam žmogui neleidžia pakelti galvos. Dažnu atveju jo ištakos galėtų būti siejamos su tėvo kompleksu.

Tokia moteris dažnai lieka „amžina mergaite“: arba „gera ir pavyzdingai pareiginga mergaitė“ („kad tėvelis nesupyktų“), arba pikta ir aikštinga „išlepusi tėvelio dukrelė“, kuriai kiti kažką skolingi, arba „miela ir gundanti“, arba itin paklusni (vykdanti tėvo, bet ne savo valią). Galimos įvairios kombinacijos.

Kad galėtų gyventi pilną gyvenimą, būtina tokiai mergaitei, tapti savarankiška moterimi, kuri daro, klysta, vėl daro, nebijo suklupti, o po to gali atsikelti. Ne visai tobula, bet gyva, kūrybiška, tekanti...

Moteriškumas ir vyriškumas

Iki šiol kalbėjom apie tėvą, kaip apie autoritetą. Supaprastintai sakant – „mažo“ ir „didelio“ santykį. Kitas svarbus aspektas kalbant apie moters ir tėvo santykį, yra vyriškumo ir moteriškumo pusiausvyros klausimas. Jungo teigimu kiekvieno žmogaus psichikoje egzistuoja abiejų lyčių komponentai. Taigi pusiausvyra abiejų principų labai svarbi pilnatviškam žmogaus gyvenimui.

„Vyriškumo“ ir „moteriškumo“ sąvokos yra gan plačiai vartojamos visuomenėje. Noriu pabrėžti, kad čia kalbėsime ne apie stereotipus ar socialinius, lyties apspręstus vaidmenis, o psichikos principus. Analitinėje psichologijoje kalbama apie Logos ir Eros principus. C.G.Jungas vyriškumą siejo su Logos principu: tai racionalumas, logika, vertinimas. Logos priešybė Eros – siejamas su ryšiu, harmonija ir visybiškumu – moteriškumo principas. Tai principai, kurie abu reikalingi tiek vienos, tiek kitos lyties žmogui, kad galėtų sėkmingai ir kūrybiškai funkcionuoti pasaulyje.

Tėvas yra pirmas vyras mergaitės gyvenime. Per jį ji susiduria su pirmu Kitu. Labai daug priklauso nuo tėvo požiūro į dukrą, taip pat ir į dukros mamą (žmoną). Tėvas turi patvirtinti, kad motina yra tinkamas moteriškumo modelis dukrai, taip pat praplėsti moteriškumą – kad moteris ne vien motina. Svarbus tėvo ir dukros erotinis santykių tonas – neperžengiant ribų į išveiką, bet patvirtinant dukros seksualumą.

Šiuolaikiniame pasaulyje vis dar daug patriarchalinio požiūrio į moterį. Mano minėtų klienčių tėvai atstovavo patriarchalinę nuostatą: moterys buvo nuvertintos arba tiesioginiu nesiskaitymu, arba subtilesnėmis formomis. Dažnu atveju pačios motinos/žmonos pastiprina tą patriarchalinę nuostatą. Tokiu atveju moteriškumas nuvertinamas ir mergaitė nebeturi, su kuo tapatintis. Tai, kas ji yra, tarsi iš esmės nuvertinama ir belieka vaikytis pasiekimų, kurie nebūtinai atitinka jos interesus ar vertybes. Dažnu atveju, ji ir nežino, kas yra jos interesai ir vertybės.

Kaip teigia Stein (2006), patriarchalinis požiūris stengiasi kontroliuoti moteriškumą viduje ir išorėje, vyrauja komercinis požiūris į moteriškumą ir meilės santykį – pirkti/parduoti moterį; pirkti/parduoti santykį. Tokio požiūrio užvaldytas žmogus ir į santykį su Savastimi turės panašų „komercinį“ požiūrį. (Savastis – tai visos psichikos centras, apimantis sąmoningus ir nesąmoningus psichikos aspektus, tai gerokai daugiau negu ego. Ego turėtų pripažinti Savasties jėgą, galią, o bandymai ją „nupirkti“ pasmerkti žlugti).

Čia pacituosiu klientės sapną:
„Mane tėvas atveža į prekybos centrą. O ten vidury stovi bažnyčia. Man kažko reikėjo toje bažnyčioje. Joje buvo daug žmonių. Pačiame prekybos centre – nedaug. Tėvas nėjo į bažnyčią. Jis tik atvežė mane.“

Sapno prasmių visada daugiau negu viena, bet čia krinta į akis prekybiniai santykiai (prekybos centras) su dvasiniais dalykais, kuriuos galėtų simbolizuoti bažnyčia. Taip pat bažnyčia galėtų simbolizuoti motinos pasaulį (Motina Bažnyčia) arba moteriškumo principą (Kristaus nuotaka Giesmių giesmėje).

Tokia moteris pati žudo ir nuvertina savo moteriškumą, santykio kūrimą, kūrybiškumą, tėkmę, nes visą tai užvaldęs negatyvus vyriškumas (ar kalbėtume apie Tėvo kompleksą, ar apie negatyvų Animus). Psichoterapijos ir gyvenimo užduotis – ieškoti pozityvaus vyriškumo, pozityvių autoritetų, kurie maitintų, o ne griautų. Kaip rašo analitikė Leonard (1998), moteriai reikia atrasti vidinį vyrą, kuris turėtų gerą ryšį su moteriškumu. Ir, be abejo, ieškoti įvairesnių moteriškumo aspektų, ieškoti stiprios, kūrybiškos moters, kuri galėtų tapti pavyzdžiu.

Moteris, norinti kurti ir „tekėti“, turi susidurti su savo vyrišku pradu. Negatyvios ankstyvosios patirties atveju, kai tėvas įkūnijo destruktyvų vyriškumą, moteriai svarbu transformuoti, perkeisti, atrasti pozityvų šios energijos polių. Jei nepavyksta atrasti tėvo vertingumo, nepavyksta užmegzti santykio su pozityviąja tėvo puse, tai tas psichikos aspektas lieka neintegruotas, nukirstas ir destruktyviai veikia gyvenimą.

Tokio perkeitimo galimybę iliustruoja trečios klientės sapnas. Jį ji atnešė po beveik septynių metų terapijos. Klientei arti 40 metų. Ji irgi užaugo su itin kritišku, impulsyviu tėvu, kurio vaikystėje bijojo ir nelabai prisiminė kitokio santykio su juo. Tuo metu, kai sapnas iškilo, darbe ji buvo susidūrusi su tam tikra kūrybine užduotimi, kuri jai atrodė sunki, beveik neįveikiama. Sapnas:

„Mes dalyvaujame kažkokiame tarptautiniame projekte užsienyje. Vienas iš to projekto vadovų pakviečia į savo namus. Leidžiamės tokiu lyg kalnų takeliu žemyn. Medžiai, apačioje upė. Prieinam nedidelį namelį. Tai to vadovo namai. Jis įpila vandens ir man paduoda. Sako: „aš niekada negeriu vandens iš buteliuko. Tik tekantį vandenį“. Aš suprantu, kad tas vanduo yra iš šaltinio.“

Tas vadovas buvo jai atpažįstamas, autoritetinė figūra gyvenime. Svarbu tai, kad sapnas labai palietė klientę. Ji sakė – „aš tik dabar pradedu atrasti „duodantį“ tėvą, ne baudžiantį, ne gąsdinantį, o jungiantį, maitinantį“.

Šaltinio vanduo, Gyvybės vanduo... Tėvas yra tas, kuris veda prie aukščiausio Autoriteto, prie Kito, kuris turi didesnę galią, pripažinimo.

Kaip teigia prof.G.Gudaitė (cit. Gudaitė, 2016, p.111), „pats aukščiausio Autoriteto patyrimas reiškia ne tik kreipimąsi į Aukščiausiąjį, maldą ar paklusimą, bet ir aktyvų dalyvavimą santykyje atliepiant tai, kas reikalinga. Santykyje su aukštesnėmis galiomis paprastai tikimasi pagalbos ir palaikymo, tačiau brandus santykis reiškia ir atsakomybę, puoselėjimą, o kartais ir žaizdų gydymą“.

Sąstingis ištinka, kai ego siekia absoliučios kontrolės. Tuo metu žmogų užvaldo nesaugumas ir didžiulė baimė prarasti kontrolę. Tėkmė atsiranda, kai ego nusilenkia prieš aukštesnę už save galią, pasąmonę, Savastį (Stein, 2006). Pasitikėti gyvenimo tėkme, gyvenimo procesu nėra lengva. Tėkmė nėra lengva. Pasakose herojus ar herojė susiduria su sunkiomis užduotimis, kurias reikia atlikti, kad pasiektų Gyvybės šaltinį.

Pirmiausia moteris turi išgedėti, susitaikyti su tuo, kas yra atsitikę. Tam reikia daug laiko, dažnai - daug pykčio ir daug gedėjimo. Svarbu prisiliesti prie asmeninio tėvo istorijos, taip galima suprasti jo žmogišką netobulumą. Paprastai, jei pavyksta, neužstrigti pyktyje, moteris pradeda atsiminti, atrasti, ką gero davė tėvas. Paskutiniosios klientės atveju – ilgainiui ji pradėjo suprasti, koks buvo tėvas, kodėl jis taip elgėsi, kiek nesaugus, matyt, jis pats jautėsi dėl savo asmeninės patirties, patirtų traumų. Ji pradėjo matyti daugiau žmogaus jame, su savo netobulumu ir silpnumu. Tai padėjo jai atleisti jam, susitaikyti su savo istorija. Taip persikeitė vidinis darinys - kompleksas. Taip palaipsniui ji atrado laiminantį tėvą.

Pabaigoje noriu pakviesti paklausyti Ninos Simone, kuri man yra pavyzdys moters, kūrybos, tėkmės... Ji dainuoja: „nuvesk mane į vandenį, kad galėčiau būti pakrikštyta <...> parvesk mane namo, kad galėčiau būti pakrikštyta“. Man ši daina susisieja su paskutiniosios klientės sapnu apie tekantį vandenį, Gyvybės vandenį. Reikia sugrįžti „namo“, kad būtum pakrikštyta, kad gautum Tėvo palaiminimą, kad atgimtum... Evangelijoje pagal Joną (Jn 3, 5) Jėzus sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę.“

Literatūra

GUDAITĖ, G. (2016). Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
JUNG, C.G. (1970) Mind and Earth (1931). In C.W. Vol.10. 2nd ed., USA: Princeton University Press.
JUNG, C.G. (1981) Analytical Psychology and Education (1946). In C.W. Vol.17. England: Routledge & Kegan Paul, LTD.
KAJOKAS, D. (2017). Poezija, o gal ne ji. Rinktinė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
KAST, V. (1997). Father – Daughter, Mother – Son. Element Books Limited.
KOHUT, H. (1977). The Restoration of the Self. The university of Chicago press.
LEONARD, L.S. (1998). The Wounded Woman. Healing the Father-Daughter relationship. Boston&London: Shambala.
PETRONYTĖ-KVEDARAUSKIENĖ, D. (2018). Santykio su autoritetu plėtotė ir narcizmo problema psichoterapijoje (Daktaro disertacija). Vilniaus universitetas.
RUKŠAITĖ, G. (2008). Santykio su tėvu svarba moters individuacijai. In Santykis ir pokytis. Tarpasmeninių ryšių gelminės prielaidos ir psichoterapija. Sudarė Gudaitė, G. Vilnius.
SAMUELS, A. (1985) Introduction. In A. Samuels (Ed.), The Father: Contemporary Jungian Perspectives. London: Free Association Books.
SELIGMAN, E. (1985). The half-alive ones. In A. Samuels (Ed.), The Father: Contemporary Jungian Perspectives. London: Free Association Books
STEIN M. (2006) The Principle of Individuation. Toward the Development of Human Consciousness. Chiron Publications. Wilmette, Illinois.
ŠEIMOS BIBLIJA. Naujasis ir Senasis Testamentai. Ekumeninis leidimas. (2019) Lietuvos Biblijos draugija.