Gyvenimo džiaugsmo beieškant

Vis galvoju, kodėl kartais taip sunku džiaugtis gyvenimo dovana. Šiaip ar taip juk kiekvienas iš čia esančių kažkada tokią dovaną gavome... Žiūriu į savo mažą dar metukų neturintį sūnelį ir negaliu atsistebėti – jam įdomi kiekviena jo gyvenimo akimirka: kaip nurieda jo numestas žaisliukas, kaip atsidaro stalčius, kaip tykšta taškomas vanduo... Atrodo, kad kiekviena akimirka pilna nuostabos ir kūrybos. Kodėl paskui daugelis (gal ne daugelis, gal tik kai kurie iš mūsų) praranda tą džiaugsmą, dar daugiau – praranda drąsą kurti?

Nepretenduoju į mokslinius kūrybos psichologijos aiškinimus. Tiesiog norisi pasidalinti savo pastebėjimais. Man atrodo, kad kūrybiškumas ir gyvenimo džiaugsmas itin glaudžiai susiję.

Kūrybiškumu vadinu bet kokią kasdieninę kūrybą – naujo pyrago iškepimą, kokio nors daikto naujovišką pritaikymą, žaismingumą, tarpasmeninių konfliktų išsprendimą ir pan. Tai tikrai ne tik didžiųjų menininkų kūrybiškumas. Ir vėl – stebiu savo vaiką ir matau, kaip jam nestinga kūrybinių minčių. Matau, kad jam nebūna nuobodu – jis vis suranda, ką dar galima nuveikti... Jis negalvoja, ar tai, ką nori ir ketina padaryti yra gerai ar blogai; tinkama ar netinkama. Jis tiesiog daro. Aišku, mamoms, tėčiams ar kitiems prižiūrintiems tokį jauną atradėją nėra taip lengva – jie turi užtikrinti tokio veiklaus vaiko saugumą. Būtų be galo gerai, kad užtikrindami saugumą, nepersistengtų ir neužgniaužtų noro ir drąsos kurti...

Kodėl vėliau dažnas iš mūsų nebeturi to spontaniško noro veikti ir kodėl dažnai nebesam patenkinti savimi? Kodėl tiek daug galvojam, planuojam ateitį, graužiamės dėl praeities (nenuveiktų darbų, neišmoktų užsienio kalbų, nenusisekusių santykių ir t.t., ir t.p.)?

Jau banaliu tapęs linkėjimas gyventi čia ir dabar atrodo nebetenka prasmės – kaip dažnai girdžiu iš klientų pamokymus sau, kad reikia mąstyti pozityviai, džiaugtis šia diena... Tik kažkodėl pasakyti tą sau daug lengviau nei iš tiesų džiaugtis... Pastebiu, kad tie, kurie „žino“ šias tiesas, kenčia dar labiau – juk žino „laimės receptą“, bet niekaip juo negali pasinaudoti. Ar nebus taip, kad mes patys save įspraudžiam į rėmus – mes turime būti kažkaip tobulai lamingi, mums kažkaip ypatingai „reikia“ džiaugtis gyvenimu, kažkaip ypatingai turime nugyventi kiekvieną gyvenimo akimirką. Tada ir atsiduriame spąstuose nebegalėdami džiaugtis tuo, kas esame ir tuo, ką turime, tuo, kaip gyvename.

Kažkada pas mane atėjo klientė, jauna, graži, išsilavinusi, protinga mergina. Atrodytų, kad pasaulis turėtų vien tik šypsotis jai, o ji – pasauliui. Atrodytų – eik ir džiaukis. Kokios čia dar problemos. Deja, ne... Ji atrodė itin nedrąsi, susivaržiusi, perdėtai maloni ir be kruopelytės džiaugsmo. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, ji kentėjo nuo savo gerumo. Nuo vaikystės taip išmokyta nešti džiaugsmą kitiems ir būti tobula, kad visai nebesusigaudė savo noruose, savo jausmuose, savo gyvenime. Taip liūdna buvo klausyti, kad vaikystėje ji nesusitepdavo rūbų... Kaip galima ką nors atrasti nesuklydus, nesusitepus, nepaslydus? Vargu, ar įmanoma... Tai kodėl dažnas iš mūsų taip bara save už klaidas, už tai, kad nėra pats geriausias tėtis, mama, darbuotojas, mokslininkas, mokinys, sūnus, duktė... Bet kurioje veiklos srityje bet kuriuo gyvenimo tarpsniu mes galime siekti būti geriausiais, pirmiausiais, tobuliausiais... O kam? O tam, kad „nenuviltume“ kitų... Ar dažnas iš mūsų galėjome ir galime išgyventi savo jausmus, būti liūdni, nusivylę, bejėgiai? Išgyventi jausmus, kad nereikėtų baimintis dėl to, jog kas nors (mama, tėtis, vyras, žmona...) pasijus nesaugūs, ne patys geriausi, netobuli... Taip liūdna klausyti tėvų, kurie skundžiasi, kad jų vaikas juos „nuvylė“, nėra pirmūnas klasėje ir nieko gero iš jo nebus... Kaip gera, kad vaikai geba būti padykę, netobuli ir laimingi... C.G.Jungas atskyrė tobulumo sąvoką nuo visybiškumo. Jis rašė, kad bet kas, kas siekia tobulumo, turi kentėti nuo priešingų psichikos visybiškumo ketinimų. Tobulumas atmeta visa, kas yra šešėliško ir netobula. To pasekoje kyla įtampa tarp siekio būti tobulu ir savęs priėmimo su visais savo trūkumais.

Dažnas iš mūsų, kaip ir minėta mano klientė, siekia būti maksimaliai malonūs, „geri“ ir negali priimti savo pykčio ir „blogumo“. Arba siekia būti „geriausi“ kokioje nors srityje, būti pirmūnais ir negali priimti to, kad kartais suklysta. Arba visada privalo būti produktyvūs ir negali atleisti sau už „nieko“ neveikimą... Taip ir dingsta gyvenimo džiaugsmas... Toks žmogus išgyvena gėdos, nepilnavertiškumo ir kaltės jausmus. Kaltė kyla dėl kiekvienos nenudirbtos sekundės, gėda už bet kokį leptelėtą netinkamą žodį, ir amžinas nepasitenkinimas savimi, kad esi toks niekingas... Ir čia nepadės joks aiškinimas apie tai, kad esi pats savaime vertingas, kad „džiaukis čia ir dabar“, kad „mastyk pozityviai“...

Žymus Jungiškosios krypties analitikas M.Jacoby, teigia, kad gėdos, nepilnavertiškumo ir kaltės jausmai, kylantys esant tokiam gyvenimo stiliui, turi būti priimti kaip Savasties signalai apie tai, kad blokuojamas gyvenimo procesas... Taigi, kad visiškai neužblokuotumėm gyvenimo proceso, leiskim sau būti netobulais... Aišku, labai sunku, kai šiais laikais taip madinga būti kažką ypatingo pasiekusiu, nuveikusiu... Net laisvalaikis turi būti ypatingas, prasmingas, nukreiptas į tikslą... Bet vardan savo psichinės sveikatos leiskim sau kartais neprotingai, tingiai, beprasmiškai leisti laiką... Gal taip patirsime tą džiaugsmą buvimo čia ir dabar? Ar ne perdėtas veiklumas ir perdėtas noras „viską“ padaryti ir išnaudoti „visas“ galimybes atima iš mūsų pagrindinę ir svarbiausią galimybę – patirti gyvenimą dabar?

Pabaigai Geštaltinės psichoterapijos pradininko F.Perlso palinkėjimas: „Nestumk savo upės“...