Yra tokia lietuviška pasaka „Aguonėlė“:

Gyveno senelis ir senelė ir dukrelę turėjo Aguonėlę – juoda juoda kaip aguonėlė. Mama sako tėvui: Nunešk į šulinį – ji išbals. Tai nunešė tėvas ir įleido į šulinį.

Atrodo, kaip baisu... Tik jeigu gerai pagalvotume, ar ne dažnas iš mūsų tą vienaip ar kitaip yra patyręs – jausmą, kad esi juodas, netinkamas, nenormalus... Vasarodama su draugais patyriau tam tikrą šios pasakos versiją. Ketverių metų mergaitės mama labai pergyvena, kad ši mėgdžioja vyresnius vaikus ir „nebūna savimi“. Tai skamba maždaug taip:

Mama: „Kodėl tu dabar padarei tą ar aną?“

Dukra: „Nes Gabrielė (beveik šešerių metų draugė) šitaip darė.“

Mama: „Bet tu taip nedaryk, būk savimi.“

Patarimas, aišku, geras. Bet ką reiškia būti savimi? Jei man labai patinka vyresnė draugė ir aš šiuo metu noriu kažką daryti, kaip ji daro – ar jau nesu savimi? Kodėl, kai nuoširdžiai esu savimi, pvz., labai pykstu ir „ožiuojuosi“, tai ir vėl gaunu pastabų – nepyk, neverk ir t.t. Tai ką reiškia būti savimi?

Būti savimi – užduotis ne iš lengvųjų. Tiek tėvams, tiek vaikui. Būti savimi, mano supratimu, tai jausti savo „tikrąjį aš“. O tam, kad taip būtų, motina jau kūdikystėje turėtų priimti ir atspindėti kūdikio savastį. Tik taip formuojasi sveika savigarba (kas tikrai nėra šiuolaikinės „vartotojiškos“ kultūros primetamas itin pasitikinčio savimi, viską galinčio, amžinai jauno, visada siekiančio ir pasiekiančio savo tikslus žmogaus įvaizdis). „Sveika savigarba vadinu neabejotiną įsitikinimą, kad esami jausmai ir norai priklauso savasčiai. Šis įsitikinimas nėra reflektuojamas, jis tiesiog yra,- tarsi pulsas, kurio nepastebi, kad jis normalus. <--> Jis [žmogus] gali išgyventi savo jausmus, būti liūdnas, nusivylęs, bejėgis, neprivalėdamas baimintis, kad kas nors dėl to pasijus nesaugus. <--> Jis žino ne vien tai, ko nenori, jis žino ir savo norus, kuriuos gali išreikšti, nesvarbu, ar bus už tai mylimas, ar neapkenčiamas“ (A.Miller. Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška. 2011).

Vis tik labai dažnai tenka girdėti mamas, kurios pasiruošę „išbalinti“ vaikus – jie turi tapti kažkuo kitu nei yra: „Jis per daug lėtas“, „jinai itin drovi“, „jis nenustygsta vietoje“...

Kaip kukliam ir nedrąsiam vaikui skamba mamos nuolatinis ir gan įkyrus siūlymas eiti žaisti su kitais vaikais smėlio dėžėj? Nebijok... Neverk... Nepyk... Ar tai nėra vaiko kišimas į šulinį, kad jis taptų baltesnis? Nes dabar juodas, negražus ir man nepriimtinas... Nes juk mes galvojame apie ateitį – kas bus, kai nueis į mokyklą, ką čia mokyklą – kaip įsilies į darbo rinką. Juk dabar visi turi būti drąsūs, „lipti per kitų galvas“, „mokėti save pateikti.“

Tai kur tam vaikui padėti savo liūdesį, nedrąsumą, pyktį, norą pabūti vienam, norą mėgdžioti kitą ir t.t. ir pan.? O paskui toks vaikas girdi – „būk savimi!“. Tai kaip būti savimi, jei ką tik neleido būti savimi? Tai ką reiškia būti savimi? Jei mama galvoja, kad gimė vaikas, kurį reikia „išbalinti“, kad jis turi tapti kažkuo kitu nei yra – tokiam vaikui formuosis bazinio nereikalingumo jausmas. Vaikas tarsi gauna žinutę, kad pasaulis tavęs nelaukė.

Žymus raidos psichologijos tyrinėtojas, psichoanalitikas D.N. Sternas itin išsamiai aprašė vaiko raidą. Anot jo, kai kūdikį su artimaisiais (ypač – mama) sieja emocinis prisiderinimas (angl., „affect attunement“), vaikas greitai pajunta, kad suaugusieji gali ir nori suprasti jo jausmus, su juo bendrauti, būti. Kai suaugusieji niekad neatsiliepia į tokius jausmus kaip džiaugsmas, sielvartas, poreikis būti apkabintam, vaikas ima vengti juos reikšti ir galbūt net nustoja juos išgyventi. Tokiu atveju daugelis emocijų pradeda nykti iš artimų tarpusavio santykių spektro. Kitas dalykas – vaikas „supranta“, kad tam tikra asmenybės dalis, tam tikri jausmai (gal pyktis, gal sielvartas ar kiti) yra netinkami ir jie turi būti izoliuoti. Kaip teigia autorius, dažnai pasitaiko, kad tėvai naudoja selektyvius prisiderinimus. Jie prisijungia tik prie tam tikrų vaiko patyrimų, o kitus ignoruoja. Taip tėvai tarsi sukuria šabloną vaikui apie tai, kuo gali būti dalinamasi tarpasmeniniame pasaulyje. Taip veikia tėvų norai, baimės, fantazijos, lūkesčiai. Formuojasi vaiko „netikras aš.“ Pritaikant mūsų pasakai – „tikrasis aš“ suprantamas, kaip „juodas“, kurį reikia išbalinti ir jis uždaromas šulinyje. Vėliau šie vaikai suauga. Tada ateina į psichoterapiją sumaišty, negalėjime atsirinkti, ar tai, ko nori, yra tai, ko iš tikrųjų nori, ar to nori tėvai, partneriai ar dar kas... Jie nepasitiki savimi arba perdėtai demonstruoja pasitikėjimą, iš desperacijos, kad kitas pamatys, kokie vis dėlto „niekingi“ yra iš tikrųjų. Jiems būdingas autentiškumo praradimas, jausmas lyg neturėtų teisės gyventi savo gyvenimo, jausmas, kad esi ne visai gyvas, apatija... „Tikrasis aš“ atmetamas – žmogus jaučiasi nepriimtinas kaipo toksai ir „tikrasis aš“ yra „įleidžiamas“ į šulinį.

D.N.Sternas pabrėžia, kad emociškai prisiderindama mama nesiekia vien perduoti informaciją ar ja keistis su vaiku. Tai yra santykis, kuriame vaikas ir mama patiria bendrystę. Bendrystė reiškia dalinimąsi kito žmogaus patyrimu be pastangų pakeisti tai, ką tas kitas žmogus daro ar tai, kuo jis tiki. Man atrodo, kad tai yra esmė psichoterapinio patyrimo. Atėję į psichoterapiją, kai kurie žmonės pirmą kartą gyvenime patiria, ką reiškia būti santykyje, kuriame kitas žmogus nesikėsina keisti jų, nesikėsina į tai, kas jie yra, nesibodi jais, nekoreguoja, o tiesiog būna kartu ir tyrinėja jų patyrimą. Kad ir kaip būtų keista, bet tik patyrus tokį santykį, įmanoma pradėti keistis. Keistis taip ir tokiu tempu, kaip reikia tam žmogui, o ne jo mamai, tėvui, partneriui, partnerei, vaikams, mokytojams, viršininkams ir t.t. Kartais atsirandantys pokyčiai artimiesiems labai nepatinka, nes žmogus tampa vis autentiškesnis, savarankiškesnis, kas dažniausiai nėra suderinama su paklusnumu, pritarimo ieškojimu, pastangomis „būti geru“ ir dažnai tai sukelia papildomų sunkumų kitiems, kurie buvo pripratę prie „patogaus“ žmogaus.

Kad nepultume kaltinti savo mamų, svarbu būtų prisiminti, kad nė viena mama ir neprivalo būti tobula, tobulai atspindėti vaiko savastį, tobulai emociškai prisiderinti prie vaiko. Užtenka „pakankamai gerų“ mamų, kurios padaro visokių klaidų, bet jos yra ištaisomos. Kai pradedam kaltinti savo mamas už mūsų nesiklostančius santykius, žemą savigarbą, nesėkmes ir t.t., vertėtų prisiminti, kad už visų šių problemų sprendimą esam atsakingi mes patys. Juk dažnu atveju mes patys save nuleidžiame į šulinį – izoliuojame nuo gyvenimo, nuo išorinio pasaulio. Juk „balinimas“ pasakoje liudija ir apie mūsų pačių nuolatinį savęs engimą, nuolatinį savo trūkumų matymą, norą jų atsikratyti, apie savo tam tikrų jausmų nepriėmimą, savo „tikrojo aš“ atmetimą.